captcha

Jūsų klausimas priimtas

Plūduriuojantys oro uostai – ar tai realu?

Oro uostams įrengti reikalinga didelė teritorija, o vietovėse, kurioms oro susisiekimas yra itin svarbus, pavyzdžiui, saloms ir didmiesčiams, tai – prabangos dalykas. Ieškodami sprendimų, planuotojai neretai atsisuka į jūrą, rašo CNN.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Siekiant padidinti oro uostų pajėgumą, Honkonge ir Osakoje įgyvendinti stambūs melioracijos projektai. Tačiau kai kurie įžvalgūs planuotojai mato kitokią viziją – o kas, jei kilimo ir tūpimo takai būtų įrengti ant vandens?

Kilimo ir tūpimo takai (KTT) yra įrengti lėktuvnešiuose, tačiau šie laivai – kariniai: jie manevringi ir greiti, o jų deniai per maži komerciniams orlaiviams – net ir didžiausias lėktuvnešis neatitinka šiuolaikiniams reaktyviniams lėktuvams aptarnauti keliamų reikalavimų.

Išsamiau panagrinėkime plūduriuojančio KTT koncepciją. Įsivaizduokime: nuo įprasto lėktuvnešio nuimame variklius, panaikiname apatinius denius, laivą užinkaruojame ir pasirūpiname, kad jis būtų pakankamai ilgas ir platus, kad nuo jo galėtų kilti ir ant jo tūpti vidutinio dydžio orlaiviai. Kas iš to išeitų? Nei laivas, nei sala, o didžiulė plūduriuojanti konstrukcija – plūduriuojantis oro uostas.

Idėja nebenauja

Dar Antrojo pasaulinio karo metais britai buvo sumanę kilimo ir tūpimo takus įrengti ant ledkalnių. Tačiau, nors šis britų projektas, pavadinimu „Habakkuk“, taip ir nebuvo įgyvendintas, plūduriuojančių oro uostų idėja neužgeso.

1995 m. keliolika Japonijos vyriausybės remiamų įmonių susivienijo, kad sukurtų ir išbandytų plūduriuojančio oro uosto koncepciją. Atsižvelgiant į bandymų sėkmę, projektą ketinta įgyvendinti Tokijo įlankoje. Buvo planuojama įrengti 4 kilometrų ilgio KTT, tinkamą net ir dideliems orlaiviams. Sukonstruotas vieno kilometro ilgio KTT – ir nors bandymai parodė, kad konstrukcija yra tinkama orlaiviams aptarnauti, projektas nebuvo išplėtotas, o konstrukcija buvo išmontuota.

San Diego vizijos

San Diego miesto tarptautinis oro uostas beveik neturi vietos plėstis, todėl mintis įrengti plūduriuojantį oro uostą miestui pasirodė patraukli. Pasiūlymus įrengti plūduriuojantį dviejų KTT oro uostą pateikė net dvi įmonės, tačiau gal dėl per aukštos kainos (20 mlrd. USD), o gal dėl nuolatinių abejonių projekto techniniu įgyvendinimu nė vienas iš projektų nebuvo įgyvendintas.

San Diego projektai šiek tiek panašūs į amerikiečių aviacijos inžinieriaus Terrio Drinkardo, šioje srityje atlikusio išsamius tyrimus, koncepciją. Ji pagrįsta technologijomis ir medžiagomis, kurios naudojamos įrengiant giliavandenes naftos gavybos platformas. T. Drinkardo vizijoje – plūduriuojantis aeropolis, kuriame ne tik galėtų kilti ir tūpti vidutinio dydžio orlaiviai, bet ir būtų vykdoma įvairi ekonominė ir mokslinių tyrimų veikla – nuo atsinaujinančiosios energijos technologijų bandymų iki akvakultūros ir buriavimo. Šia koncepcija pagrįstas plūduriuojantis oro uostas pats pasigamintų sau reikalingos energijos – ji būtų išgaunama iš bangų, saulės ir vandenyno šiluminės energijos konversijos.

Atlanto „grandinė“

Dar drąsesnė šios koncepcijos versija paskelbta 1930 m. amerikiečių leidinyje „Popular Mechanics“ – sumanyta plūduriuojančiais oro uostais sujungti Atlanto vandenyno krantus, taigi net ir maži privatūs orlaiviai būtų turėję galimybę perskristi Atlantą. Mintis įsirengti sumažintą oro uostų „grandinės“ versiją iki šiol gyva Karibų regione, kur lygumų ypač trūksta, o oro susisiekimas itin svarbus.

Deja, panašu, kad ir šis sumanymas liks neįgyvendintas, nes, kaip nurodo kritikai, jis būtų pernelyg brangus ir nežinia, ar labai naudingas. Jie taip pat aiškina, kad tokio pobūdžio sumanymai grindžiami toli gražu ne ekonominiais sumetimais.

Milžiniškos investicijos Temzėje

Suprantama, kad oro uostams įrengti reikalingos didžiulės investicijos. Jos dar didesnės, jei kalbama apie oro uostus ant vandens. Taigi nereikėtų stebėtis, kad kol kas tokių oro uostų nėra. Nors oro eismo srautas nuolat didėja, o miestai plečiasi, perkelti oro uostus iki šiol drįso tik Honkongas (1988 m.) ir Miunchenas (1992 m.). Jau daug metų netyla kalbos dėl Londono „Heathrow“ – labiausiai apkrauto oro uosto pasaulyje – ateities. Yra siūlymų jį perkelti į Temzės upės žiotis. Garsus architektas Normanas Fosteris sukūrė 4 KTT oro uosto projektą, o jam įgyvendinti parinko Londono pašonėje esančią Greino salą (angl. Isle of Grain). Projektas žinomas „Boriso salos“ (angl. Boris Island) pavadinimu – tuometis Londono meras buvo vienas aktyviausių šių projekto užtarėjų, tačiau 2014 m. šis projektas atmestas.

Vis dėlto amerikiečių architektų įmonė „Gensler“ Londonui pateikė dar ambicingesnį pasiūlymą – už 63 mlrd. JAV dolerių pačiose Temzės žiotyse pastatyti 6 KTT oro uostą. Oro uostas su sausuma būtų sujungtas povandeniniais greitaeigiams traukiniams pritaikytais tuneliais. Kadangi pasirinktoje vietoje upė gana sekli, nuspręsta įrengti specialius visą konstrukciją įtvirtinančius pylimus ir taip suformuoti sausą, plokščią paviršių.

Įmonės atstovas teigia, kad, palyginti su sausumoje įgyvendinamais projektais, šis išties atrodo kur kas sunkesnis ir sudėtingesnis, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad taip būtų išvengta sunkumų, susijusių su ilgu ir brangiu sausumos paruošimo tokiam stambiam projektui procesu.

Kadangi dėl „Brexit“ teko pakoreguoti tam tikrus planus, sprendimą dėl šio Londono oro uosto plėtros projekto įgyvendinimo Jungtinės Karalystės valdžios institucijos planuoja priimti ne anksčiau kaip spalį.

Naftos gavybos pramonės pavyzdys parodė, kad, kai labai reikia ir kai kvepia pinigais, praktiškai visos kliūtys tampa įveikiamos. Taigi, anot CNN, visai gali būti, kad vieną gražią dieną kilsime iš plūduriuojančio oro uosto.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...