captcha

Jūsų klausimas priimtas

Džiaugsmą dėl minimalios algos temdo pavojai

Nuo liepos 1 d. Lietuva galės džiaugtis aplenkusi Latviją vienu rodikliu. Tačiau kyla klausimų, ar jis iš tiesų atspindi realybę ar tiesiog yra atneštas priešrinkiminių vėjų.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ekonomistas Žygimantas Mauricas priminė, kad nuo liepos 1 d., kai Lietuvoje bus įvestas 380 eurų minimalus darbo užmokestis, Lietuva šiuo rodikliu aplenks Latviją.

„Istorinis teisingumas atstatytas! Lietuvoje nuo liepos 1 dienos minimali alga vėl taps didesnė nei Latvijoje. Latvijoje buvo didesnė tik 2009-2016 m.

Tačiau minimalus atlyginimas Lietuvoje sudarys jau daugiau nei 50 proc. vidutinio atlyginimo (Latvijoje ir Lenkijoje – 45 proc., Estijoje – 40 proc.), tad judant tokiu vektoriumi galime sulaukti dienos, kai minimalus darbo užmokestis taps lygus vidutiniam, o suvienodinus kalafiorų kainas ir įvedus lengvatinį PVM tarifą šviežiai ir atšaldytai mėsai Lietuvą užplūs stabilesnio ir saugesnio gyvenimo ieškantys migrantai iš Vakarų Europos...“, – savo pastebėjimais socialiniame tinkle dalijasi „Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas.

Kartu ekonomistas pastebi, kad nors minimalus darbo užmokestis pasivys ir aplenks Latvijoje esantį, Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis bus mažesnis 10 proc. nei kaimyninėje šalyje, 27 proc. mažesnis nei Lenkijoje ir 45 proc. – nei Estijoje.

Primename, kad nuo liepos 1 d. Lietuvoje minimalus darbo užmokestis didinamas 30 eurų (nuo 350 eurų) iki 380 eurų neatskaičius. Šiuo metu Latvijoje minimalus darbo užmokestis siekia 370 eurų, Estijoje – 430 eurų.

Įžvelgia rizikas

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda teigė, kad daug labiau džiaugtųsi, jei Lietuva Latviją pasivytų ne minimaliu darbo užmokesčiu, o vidutiniu atlyginimu.

Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje šių metų pirmąjį ketvirtį siekė 748 eurus (neatskaičius mokesčių). Latvijoje – šių metų kovą siekė 854 eurus. Estijoje (2016 m. I ketv.) – 1 091 euras.

„Tokiu atveju didesnis minimalios mėnesinės algos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis Lietuvoje reiškia tik tai, kad sumenkėja atotrūkis tarp kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimas ir darbdaviai turi mažiau galimybių manevruoti darbo užmokesčiu ir taikyti darbo užmokestį kaip motyvacinę priemonę“, – pastebėjo ekonomistas.

G. Nausėda tiki, kad pakėlus minimalų darbo užmokestį iki 380 eurų bus išnaudotas visas potencialas sparčiai didinti minimalų atlyginimą.

„Ir tuomet pati tinkamiausia strategija būtų laukti, kol vidutinis darbo užmokestis ūgtels ir tik tuomet atitinkamai kelti minimalią mėnesio algą, nes priešingu atveju mes galime pasiekti ir 60-70 proc. santykį (kiek minimalus darbo užmokestis sudaro vidutinio darbo užmokesčio – red.), kas tikrai nebūtų racionalu“, – komentavo pašnekovas.

SEB banko atstovas pastebėjo, kad dabartinė, premjero Algirdo Butkevičiaus valdžia, daro tai, ko nespėjo padaryti prieš jį valdžią savo žinioje laikiusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė.

„Ši vyriausybė galimybę didinti minimalų darbo užmokestį, tikriausiai, išnaudojo su kaupu per pastaruosius ketverius metus pakeldama minimalią mėnesio algą drastiškai ir darydama tai keletą kartų. Vis dėlto, ką reikėtų pripažinti. Dabartinė vyriausybė padarė ir svarbių sprendimų neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) srityje. Ir ypatingai svarbus sprendimas, kuris įsigalios nuo kitų metų“, – akcentavo pašnekovas.

Primename, kad nuo kitų metų NPD bus didinamas nuo 200 eurų iki 310 eurų. Po valdančiųjų partijų Politinės tarybos posėdžio premjeras Algirdas Butkevičius pridėjo, kad toks NPD bus taikomas gyventojams, kurių atlyginimas siekia iki 1024 eurų (neatskaičius mokesčių).

„Pirmą kartą taip radikaliai pakelta NPD kartelė turės labiau apčiuopiamos įtakos mažas pajamas gaunančių žmonių uždarbiui į kišenę“, – teigė G. Nausėda.

Grįždamas prie minimalaus darbo užmokesčio didinimo ekonomistas pridėjo, kad paskutinį didinimą (iki 380 eurų) dar galima pavadinti toleruotinu.

„Tačiau nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad ir toliau tokiu tempu kaip pastaraisiais metais galėsime judėti. Veikiausiai ir patys politikai tai supranta. Man ne kartą teko girdėti iš politikų, kurie atstovauja spartaus minimalaus darbo užmokesčio didinimo idėjai, kad reikia padaryti maksimumą, nes vėliau ateis laikai, kai minimalios algos didinti taip sparčiai nebepavyks“, – atviravo pašnekovas.

Pasiteiravus, kas nutiktų, jei šalyje būtų nepagrįstai keliama minimali alga, G. Nausėda pasiūlė prisiminti viešąjį sektorių: „Jame yra dirbančiųjų, kurie pasižymi aukštesne kvalifikacija, o ima gauti praktiškai tą patį atlyginimą ar tik keliasdešimčia eurų didesnį atlyginimą nei gauna minimalią algą gaunantis žmogus.

Natūralu, kad atsiranda spaudimas – kodėl nesilaikoma protingų darbo užmokesčio proporcijų, kodėl turiu uždirbti tiek, kiek uždirba nekvalifikuotas žmogus, nors esu mokytojas ar inžinierius. Atsiranda spaudimas kelti ir šitos viešojo sektoriaus darbuotojų grupės algas.“

Viskas gerai, pastebi ekonomistas, jei biudžetas gali tai sau leisti, tačiau visiškai suprantama, kad galimybės nėra beribės.

„Privačiame sektoriuje minimalios algos kėlimas, žinoma, gal Vilniuje, iš dalies Kaune, Klaipėdoje, nėra labai skaudi problema.

Bet jei kalbame apie paslaugų ar smulkias gamybos įmones Raseiniuose, Kaltinėnuose ar Pasvalyje, labai tikėtina, kad minimalios algos beatodairiškas didinimas vers darbdavius arba mokėti šešėlinius atlyginimus, arba atleidinėti darbuotojus“, – kas būtų, jei ir toliau minimalus darbo užmokestis sparčiai būtų keliamas, aiškino G. Nausėda.

Esant tokiam scenarijui atleisti žmonės galėtų pasirinkti emigraciją.

Kodėl Latvija aplenkusi mus?

G. Nausėda taip pat pasidalijo savo įžvalgomis, kodėl Latvija ir Estija tokiais rodikliais kaip vidutinis darbo užmokestis ar minimali alga yra aplenkusios Lietuvą.

„Pastebėjome labai stiprią koreliaciją tarp užsienio investicijų. Tiesioginių užsienio investicijų rodiklis vienam gyventojui arba tiesioginių užsienio investicijų ir bendro vidaus produkto (BVP) santykis yra pakankamai neblogai atspindintis ir vidutinio darbo užmokesčio dinamiką.

Paskutiniu metu Lietuvoje mes mėgstame džiaugtis absoliučiais tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skaičiais, bet kai pažiūri TUI ir BVP santykį, tai praktiškai jis stagnuoja Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį, ko nepasakysi apie kaimynines valstybes, o jei konkrečiai – Latviją“, – kalbėjo SEB banko prezidento patarėjas.

Būtent pašnekovas pastebi, kad latviams pavyko ir eurą anksčiau įsivesti, ir pritraukti daugiau užsienio investicijų, ir net lengviau išsikapstyti iš pasaulinės finansinės krizės.

„Štai kodėl prieš krizę mes dar galėjome atlyginimo lygiu dar galėjome džiaugtis lenkę Latviją, o dabar, po krizės, esame priversti juos vytis“, – konstatavo G. Nausėda.

Norėtų, kad nebekalbėtume apie minimalią algą

„Swedbank“ banko Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžė, kad minimalaus darbo užmokesčio didėjimas nereiškia, kad paskui jį savaime didės atlyginimai ne tik minimalią algą gaunantiems.

„Tiesioginė įtaka yra, nes didelė dalis gauna minimalų darbo užmokestį. Tai jį keliant didėja ir vidurkis, bet yra didelė ir pavojinga iliuzija galvoti, kad vien keliant minimalų atlyginimą mes išspręsime neadekvataus vidutinio atlyginimo problemą“, – komentavo pašnekovas.

N. Mačiulis taip pat tiki, kad nuo liepos 1 d. išryškės rimta problema, kad apie trečdalis kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų uždirbs minimalų arba tik šiek tiek didesnį nei minimalų atlyginimą.

„Jei pažiūrėtume į švietimo, sveikatos apsaugos, teisingumo sistemas, ten yra daugybė darbuotojų, kurie uždirba 400–500 eurų.

Tai įsivaizduokime, kokia absurdiška situacija, kai neturintis jokių kompetencijų, kvalifikacijos ir patirties asmuo uždirba tiek, kiek slaugytojas, kuris turėjo praleisti mokymosi institucijoje nemažai metų ir turi dideles atsakomybes“, – kalbėjo ekonomistas.

Būtent tai, N. Mačiulio nuomone, puikiai iliustruoja, kad dėmesys, sutelktas į vieną, lengviausią priemonę (minimalaus atlyginimo didinimas – red.), sukuria kitų šalutinių problemų.

Pasiteiravus, ar nuo liepos darbdaviai pajus didesnį spaudimą iš darbuotojų dėl atlyginimo kėlimo, „Swedbank“ atstovas paminėjo, kad jau dabar turėtų vykti.

„Kadangi minimalus atlyginimas didėjo ir nuo sausio pradžios, tai tikrai privačiame sektoriuje tie darbuotojai, kurie yra kvalifikuoti, turi patirties ir uždirba nedaug daugiau nei minimalus atlyginimas, turi aiškų ir moralinį, ir finansinį pagrindą reikalauti didesnių atlyginimų“, – kalbėjo ekonomistas.

N. Mačiulis priminė, kad šių metų pirmąjį ketvirtį privačiame sektoriuje buvo fiksuojamas 7,5 proc. vidutinio darbo užmokesčio augimas, o tai, ekonomisto nuomone, lėmė ne tik minimalaus darbo užmokesčio augimas, bet ir didesnė kvalifikuotos darbo jėgos derybinė galia.

Ekonomistas tiki, kad panašius atlyginimų augimus privačiame sektoriuje matysime ir šiemet, ir kitais metais.

Pasiteiravus, kokios priemonės būtų veiksmingos, kad Lietuvos gyventojai galėtų džiaugtis didesniais atlyginimais, o ne vien bandant didinti pajamas keliant minimalų darbo užmokestį, N. Mačiulis prasitarė, kad norėtų sulaukti laikų, kai minimalus darbo užmokestis išvis bus nebelinksniuojamas politikų lūpose.

„Aš labai laukiu tos dienos, kai Lietuvoje nebešnekėsime apie minimalų atlyginimą, nes kaskart, kai šis klausimas keliamas, ypač prieš rinkimus, mes matome, kad išliekame minimalių pajamų spąstuose, kai visas dėmesys sutelkiamas tik į tai.

Esu įsitikinęs, kad labiausiai išsivysčiusiose Europos valstybėse ten, kur yra reguliuojamas minimalus atlyginimas, didžioji dalis darbuotojų nežino, koks yra minimalus atlyginimas ir nesidomi tuo, nes minimalus atlyginimas turėtų būti tik laikina stadija asmenims, kol jie neturi patirties, kvalifikacijos.

Lietuvoje tuo metu minimalus atlyginimas yra siekiamybė ir galvojama, kad jį padidinus 20–30 eurų galima pasiekti, kad darbuotojai pajus pasitenkinimą. Iš tiesų asmuo, gaunantis minimalų atlyginimą, niekada nebus patenkintas, žinodamas, kad jam darbdavys ar valstybė moka tik tiek, kiek mažiausiai leidžia mokėti įstatymai“, – svarstė pašnekovas.

Todėl ekonomistas akcentuoja, kad dėmesys turėtų būti sutelktas ne į minimalų darbo užmokestį, o vidutinį.

„Suprantu, kodėl politikams daug sudėtingiau kalbėti apie vidutinį darbo užmokesčio kėlimą, nors savo politinėse programose, artėjant Seimo rinkimams, įsirašė daugelis partijų ambicingą tikslą – iki kiek pakels vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje, bet visose programose visuomet pasigesdavau konkretesnių priemonių kaip tai padaryti: ar, pavyzdžiui, su mažesniais mokesčiais, ar sukuriant daug palankesnę aplinką verslui ir pritraukiant tiesioginių užsienio investicijų, ar dar kokiomis priemonėmis sumažinant šešėlyje esančių pinigų kiekį“, – vardijo N. Mačiulis.

Iš kitos pusės „Swedbank“ ekonomistas priminė išsakytas savo mintis, kad negalime sakyti, kad Lietuvoje atlyginimai daug mažesni nei Latvijoje ar Estijoje: „Jie iš tiesų yra panašūs. Jei mes pažiūrėsime sektorius, kuriuose nėra šešėlio, kur dominuoja tik tarptautinio kapitalo įmonės, atlyginimai skiriasi labai nedaug.

Supraskime, kad Lietuvoje viešai skelbiamas vidutinis darbo užmokestis yra labai iškraipytas fakto, kad daug darbuotojų gauna priedus vokeliuose, daug darbuotojų gauna atlyginimus ne atlyginimo forma, o pasiima individualios veiklos pažymėjimą ar verslo liudijimą ir patys deklaruoja pajamas, o deklaruoja tiek, kad nereikėtų mokėti mokesčių.

O faktinės vartojimo išlaidos rodo, kad pagal vartojimą Lietuva nėra skurdesnė valstybė nei Latvija ar Estija“.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close