captcha

Jūsų klausimas priimtas

Renovacija mažuose miesteliuose: ar ji kada nors atsipirks

Vyriausybei planuojant pradėti masinę renovacijos programą ir per pirmuosius metus atnaujinti kelis šimtus daugiabučių, nekilnojamojo turto specialistai skaičiuoja, jog kai kurių daugiabučių renovacijos kaina bus didesnė nei jų rinkos vertė.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Vyriausybei planuojant pradėti masinę renovacijos programą ir per pirmuosius metus atnaujinti kelis šimtus daugiabučių, nekilnojamojo turto specialistai skaičiuoja, jog kai kurių daugiabučių renovacijos kaina bus didesnė nei jų rinkos vertė.

Nekilnojamo turto bendrovės „Hanner“ steigėjas ir bendrovės valdybos pirmininkas Arvydas Avulis skaičiuoja, kad vidutiniško daugiabučio renovacijos darbai kainuoja apie 1 mln. litų, įskaitant fasado, stogo, vamzdynų ir šilumos punktų pakeitimą.

„Tiek galėtų kainuoti didesnio nei 60-ies butų penkiaukščio renovacija. Žinoma, kaina gali svyruoti, priklausomai nuo to, kokios bus naudojamos medžiagos ir kaip keisis situacija statybos rinkoje, nes, manau, kad Lietuvoje pristigs kvalifikuotų darbininkų renovacijai vykdyti“, – mano jis.

Vidutiniškai vienam butui už renovaciją gali tekti mokėti 10-20 tūkst. litų, priklausomai nuo jo ploto ir butų kiekio name, tačiau kai kuriuose Lietuvos miestuose butų kaina yra artima 20-iai tūkst. litų arba yra mažesnė.

Skelbimų tinklalapių duomenimis, vieno kambario butas Naujoje Akmenėje kainuoja 8,5 tūkst. litų, Visagine – 14 tūkst. litų, Kalvarijoje – 22 tūkst. litų, Jonavoje – 23 tūkst. litų. Didžiasalyje būtų kainos vienos žemiausių – butai siūlomi už 5 tūkst. litų ir pigiau.

„Labai realu, kad mažesniuose miesteliuose renovacija žmogui gali kainuoti daugiau, nei įsigyti kitą būstą. Yra vietų, kur būstai yra parduodami už labai mažą kainą arba apleidžiami, pasitaiko ir nuomos atvejų, kai prašoma susimokėti tik už komunalines paslaugas. Abejoju, kad mažesniuose miesteliuose finansiškai naudinga prisiimti įsipareigojimų dėl renovacijos“, – skaičiuoja finansinių konsultacijų įmonės „M Capital“ direktorius Arnas Markevičius.

Pasak jo, jei kalbėti apie renovacijos procesą didmiesčiuose, čia situacija kitokia: apsimokėti gali ne tik išorinė pastato renovacija, bet ir investicijos į šildymo sistemų, vamzdynų pakeitimą.

„Esu savarankiškai renovavęs ankstesnį savo butą Vilniuje, tačiau tai nebuvo kompleksinė pastato renovacija. Rezultatas buvo tas, kad jame tapo šilčiau gyventi. Manau, sąskaitos už šildymą mažėtų, jei būtų pakeistos ir šildymo sistemos, tačiau tai papildomai kainuotų ir, manau, apsimokėtų tik didmiesčiuose“, – mano A. Markevičius.

Ir mažesniuose miesteliuose atsiras norinčių gyventi geriau

Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis dėsto, kad mažesniuose miesteliuose be renovacijos beveik nėra alternatyvų.

„Mažuose miesteliuose yra pasirinkimo problema, nes didmiesčių gyventojai turi alternatyvą: jeigu jiems nepatinka senos statybos būstas, jie gali, jei turi pinigų, įsigyti naujos statybos būstą. Mažuose miesteliuose būstai yra arba seni, arba gali būti renovuoti, nes pastatyti naują kainuoja dar brangiau. Galbūt yra namų, kuriuos lengviau ir pigiau yra nugriauti nei renovuoti, tačiau jeigu namas yra neblogos būklės, bet energetiškai neefektyvus, manau, tokiu būdu tikrai galima išspręsti tą problemą“, – sako S. Vagonis.

Pasak jo, renovuotas būstas turėtų pabrangti ne kelis, bet keliasdešimt procentų, o kai kuriais atvejais kaina galėtų didėti ir kartais.

„Šio scenarijaus irgi negalima atmesti, aišku, kalba eina apie didesnius miestus, o ne tuos, kuriuose yra apie 2–3 tūkst. gyventojų ir sandoriai vyksta vieną ar du kartus per metus. Tačiau galima galvoti ir taip: jeigu egzistuoja paklausa aukštesnės kokybės būstui, galbūt renovavus vieną namą mažesniame miestelyje atsiras žmonių, kurie norės brangiau sumokėti už jį, nei už seną ir skylėtą butą. Galbūt problema yra ta, kad nėra įrodymų šiems precedentams, nes kai neegzistuoja pasiūla, neegzistuoja ir paklausa“, – paaiškina jis.

S.Vagonis primena teorinius skaičiavimus, jog planuota, kad blokinių namų eksploatavimo terminas siekia apie 50 metų, o mūrinių namų konstrukcinių elementų: pamatų, sienų, atramų, jei daromi einamieji remontai, apie 100 metų.

„Bet reikia nepamiršti, kad nors didžiuosiuose miestuose yra pirkėjų, kurie gali susimokėti už renovaciją, tačiau egzistuoja ir tas pirkėjų sluoksnis, kurie negalės įpirkti naujos statybos, todėl reikia galvoti ne tik apie ekonominę, bet ir apie socialinę reikšmę. Negali visi žmonės eiti į bankus, imti paskolas ir mokėti naujos statybos būsto kainą, todėl reikia spręsti ir senų daugiabučių problemas. O renovavus daugiabutį paaiškės, kad tai nebuvo pinigų metimas į balą, nes parduodant butą, gyventojas turėtų gauti papildomos naudos“, – teigia specialistas.

Renovuotinus atrinkti ne tik pagal sąskaitas už šilumą

A. Avulis primena, kad didžiausią riziką dėl renovuojamų daugiabučių prisiims savivaldybės, kurios skolinsis jų renovacijai, o mažųjų miestelių administratoriams teks įvertinti, ar bus norinčių renovuotame name gyventi.

„Reikia įvertinti, kiek miestelyje gyventojų ir kokios tos vietovės vystymosi perspektyvos: ar ten yra pramonės, paslaugų. Jeigu tame miestelyje veikia įmonės, joms reikės darbo jėgos, o žmonėms - gerų gyvenimo sąlygų. Bet jeigu iš miestelio nuolat emigruoja žmonės, reikėtų paskaičiuoti, ar verta investuoti, nes gali būti panaudoti savivaldybių pasiskolinti pinigai, kurių jos gali niekada ir negrąžinti“, – mano jis.

Anot A.Avulio, su sunkumais renovuotuose namuose gali susidurti ir gyventojai: jei mažuose miesteliuose renovacija labai padidins būstų kainas, gali kilti rizika, kad butų savininkams nepavyks jų parduoti, kai jie norės tai padaryti. Ir nors visada namą renovuoti kainuoja pigiau, nei statyti naują, nekilnojamojo turto rinkos specialistas sako, jog negalima naudos skaičiuoti tik finansiškai.

„Reikia įvertinti, kada namas pastatytas ir iš kokių medžiagų - svarbu, kaip namas atrodo ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Namo vonių, tualetų, virtuvių dydžiai gali neatitikti šiuolaikinių reikalavimų, pavyzdžiui, prieš 15 metų nebuvo akustinių reikalavimų, o šiandien tarpbutinėms sienoms yra keliami pakankamai aukšti reikalavimai. Antra vertus, reikėtų įvertinti, kaip laikosi kai kurios konstrukcijos – buvo atvejų, kai nuo senų daugiabučių krito stogeliai ir balkonai“, – vardija A.Avulis.

O kai kuriais atvejais, anot jo, vertinant iš gyvenimo kokybės aspekto, dalį namų vertėtų nugriauti ir vietoje jų pastatyti didesnius namus – taip atsipirktų ir namo griovimo, ir statymo darbai. Esą visų namų tikrai neverta renovuoti.

„Deja, dabar kai kalbama apie renovavimą, dažniausiai mintyje turimas namo apšiltinimas, o jei buvo blogai sumontuotos kokios nors konstrukcijos, arba jos laikui bėgant buvo pažeistos, kyla grėsmė, kad dalis konstrukcijų gali neatlaikyti. Jeigu vertinsime tik pagal vieną kriterijų, renovuotinių namų sąraše gali atsirasti daugiabučių, kurie yra pakankamai prastos, net avarinės būklės - juos reikėtų vertinti pagal kelis kriterijus“, – sako A.Avulis.

Praėjusią savaitę Aplinkos ministerija skelbė, kad iš viso pasiryžimą atnaujinti daugiabučius iki kovo 13-osios išreiškė 1,459 tūkst. daugiabučių gyventojų. Planuojame, kad pirmuoju etapu prasidės 840 daugiabučių, kuriuos atrinks savivaldybės, pasirengimo renovacijai darbai. Žmonės, kurie nebuvo įtraukti į pirmąjį etapą, gali būti įtraukti į antrąjį, kuris turėtų prasidėti šių metų viduryje.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...