captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Mockaus verslo pradžia – milžiniški uždarbiai ir susidūrimai su nusikaltėliais

Gegužės viduryje kilęs skandalas, dėl koncerno „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio galimo kyšio davimo tuomečiam Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkui Eligijui Masiuliui, sukėlė daugybę spėlionių apie galimą koncerno interesą ir jo įtaką šalyje.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje žurnalisto Dailiaus Dargio išleistoje knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ publikuojamas D. Mockaus interviu apie verslo pradžią.

Knyga, pasakojanti apie lietuviško verslo pradžią ir skandalingąją garsiausių milijonierių praeitį, sulaukė tokio pasisekimo, kad jau ketinama išleisti papildomą knygos tiražą.

Pateikiame pirmą iš trijų būsimų knygos fragmentų apie „MG Baltic“ ir D. Mockaus verslo pradžią.

Kai 2015-ųjų birželio pabaigoje pradėjau skambinti visiems šalies milijonieriams, kurie valdo stambiausius verslus, ir teirautis dėl pašnekesių šiai knygai, mano didžiulei nuostabai, D. Mockus buvo vienas iš nedaugelio, kuris gana greitai sutiko atvirai pasišnekėti apie lietuviško verslo pradžią ir savo pirmuosius žingsnius į didžiojo verslo kelią.

Pirmąsyk į „MG Baltic“ koncerną kreipęsis dėl susitikimo su D. Mockumi, jau po dviejų dienų sėdėjau jo valdomos kompanijos būstinėje esančiame erdviame kabinete. Pro langus iš aukštai kaip ant delno buvo matyti gražiausi Lietuvos sostinės vaizdai. Kampe stovėjo ir legendiniu tapęs teleskopas, pro kurį, kalbama, suradęs laisvą minutę verslininkas kartais mėgsta žvalgytis į savo gimtąjį miestą. Vaizdas iš šio kabineto išties įkvepiantis, todėl, matyt, neatsitiktinai šiandien 50 metų D. Mockus yra vadinamas vienu įtakingiausių ir stipriausiai veikiančių šalies verslininkų.

Jo greitas sprendimas paatvirauti išties maloniai nustebino. Juk daugiau nei 60 įmonių valdančio koncerno savininkas, kuris paprastai būna užsiėmęs stambaus verslo reikalais, mielai sutiko pašnekesiui su manimi skirti net dvi valandas savo brangiai vertinamo laiko.

Galbūt jis ne šiaip sau eilinis milijonierius, nes jo valdomi verslai itin plataus spektro – nuo mažmeninės prekybos, alkoholio pramonės, nekilnojamojo turto iki žiniasklaidos. Juk, kaip sakoma, kas valdo ar skelbia informaciją, tas valdo ir pasaulį.

Verta pažymėti, kad „MG Baltic“ koncernui bene vieninteliam mūsų šalyje pavyko suformuoti galingą televizijos kanalų grupę, kuriai priklauso žiūrovų pamėgti kanalai – LNK, Baltijos TV, „Info TV“, TV1, „Liuks!“. Nors ne vienus metus investuota į naujienų portalą Alfa.lt, jam vis dar nepavyko įsiveržti į aukštas skaitomiausių portalų pozicijas.

Anksčiau koncernas buvo sukūręs ir žurnalų grupę, bet daugelį jų vėliau pardavė kitai žiniasklaidos grupei. Koncernas kurį laiką valdė ir seniausią šalies naujienų agentūrą ELTA, tačiau vėliau kontrolinį akcijų paketą pardavė spaudos leidinio „Respublika“ savininkams.

2015-ieji ypatingi – jubiliejiniai metai D. Mockaus valdomiems verslams. Vasarį Vilniaus „Siemens“ arenoje „MG Baltic“ koncerno darbuotojai atšventė 25 metų sukaktį.

„D. Mockus šioje šventėje atrodė patenkintas ir atsipalaidavęs. Visiškai nepriminė arogantiško ar nuobodaus įmonių savininko. Jis vis prieidavo prie kiekvieno iš mūsų ir su visais maloniai trumpai šnektelėdavo. Susidarė įspūdis, kad jam svarbūs ne tik įmonių direktoriai, bet ir žemesnes pareigas einantys žmonės“, – taip po šio renginio kalbėjo vienoje D. Mockaus koncernui priklausančių įmonių besidarbuojanti kaunietė.

Į šią šventę pasveikinti atvykęs šalies premjeras Algirdas Butkevičius gavo D. Mockaus pažadą finansuoti paminklo iškiliai istorinei asmenybei – pirmajam Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-ąją savo parašu patvirtinusiam Jonui Basanavičiui – sukūrimą. Svečius tą vakarą šokdino bene garsiausia Baltijos šalių grupė „Brainstorm“.

Nuomonę, kad D. Mockus itin gerbiamas šių dienų lietuviško verslo lyderis, o jo žodis itin svarus priimant kai kuriuos sprendimus, susidariau tada, kai šios knygos puslapiams atsiverti ilgai įkalbinėdamas vieną pirmųjų ir skandalingai pasižymėjusių šalies verslininkų išgirdau: „Prieš susitikdamas su tavimi ilgai svarsčiau, ar išvis verta prasidėti.

Galiausiai skambinau Dariui (Mockui). Paklausiau jo nuomonės, ką jis mano apie tokią knygą. Teiravausi, ar bendraujant su tavimi reikia laikytis vienos nuomonės, ar kiekvienam iš mūsų šnekėti tai, ką norime. Darius sakė, kad geriau kiekvienas kalbėkime apie ką tiktai norime.“

Milijonai neapsvaigino

Lietuvos milijonierius 2015-ųjų liepą išrikiavęs „IQ Top“ žurnalas apskaičiavo, kad šiandien 100 procentų koncerno „MG Baltic“ akcijų valdančio D. Mockaus turto vertė prilygsta 245 mln. eurų, o savaitraštyje „Veidas“ skelbta, jog turtas vertas 300 mln. eurų. Abiejuose sąrašuose jis yra trečiojoje vietoje.

Statistikai apskaičiavo, kad 2014-aisiais koncernas pasiekė 580 mln. eurų apyvartą ir uždirbo daugiausia pelno per savo istoriją. Taip pat 2014 m. pabaigoje už maždaug 30 mln. eurų koncernas įsigijo alkoholinius gėrimus gaminančių įmonių grupę „Alita“.

Tačiau D. Mockus žiniasklaidos atstovų dažnai akcentuojamų milijonų nelinkęs sureikšminti.

„Nežinau, gal žmonės, kurie gyvenime nėra uždirbę milijono, įsivaizduoja, kad tas kopimas į Everestą ar pirmojo milijono uždirbimas tampa kokiu nors ypatingu įvykiu. Tiesą sakant, net neatsimenu, nei kada, nei kaip tai buvo, – patogiai įsitaisęs savo biuro odiniame krėsle kalbėjo D. Mockus. – Juk gyveni, darai savo verslą, o verslas – tai pridėtinės vertės kūrimas. Primityviai kalbant, pirkau pigiau, pardaviau brangiau.

Arba plėtodamas ką nors įdedu pinigus, sukuriu pridėtinę vertę, realizuoju ir paskui ta pridėtinė vertė tampa sukaupto kapitalo prieaugiu. Pagal bendruosius laisvosios rinkos dėsnius, pirmieji kapitalo pinigai buvo uždirbti prekyboje, perkant ir parduodant.

Mes darėme aibę dalykų. Per tuos metus aktyviai dirbome su nekilnojamuoju turtu, visa alkoholio industrija. Todėl tikrai neprisimenu, kuris ten buvo pirmas milijonas ir tikrai jis man nebuvo toks ypatingas, kad užsifiksuotų pasąmonėje, atseit jau kažką padariau.

Juolab kad per tą laiką net kokius keturis kartus keitėsi pinigai. Tai kokiais dabar pinigais skaičiuoti tą pirmąjį milijoną? Tai nebuvo nei tikslas, nei stimulas, į ką turi nukreipti savo pagrindinį dėmesį. Tiesiog gyveni, darai, judi į priekį ir niekad neskaičiuoji. Apskritai niekada nesu skaičiavęs, kiek ir kokių turtų yra, nes visa tai – santykiniai dydžiai.“

Paklaustas, kaip vertina vis dar mūsų šalyje sklandančias visuomenės nuomones, kad dažniausiai mūsiškiai turtuoliai balansuoja ties trapia linija – tarp teisėtų ir ne visai legalių veiksmų, D. Mockus tokiems kritikams pasiūlė šiek tiek pasitraukti iš susikurtos komforto zonos ir patiems pabandyti imtis verslo.

„Kas gali išeiti iš tos komforto zonos, prisiimti papildomą riziką ir atsakomybę? Tai klasikinė žmonių, kurie vadinami verslininkais, padermė – kalbėjo D. Mockus. – Tie, kurie gyvena ne iš algos arba nedirba nuo aštuonių iki penkių. Tie, kurie skolinasi pinigus, vartoja tam tikrus išteklius, siekia tam tikrų aukštesnių, galbūt kitiems ir kvailai atrodančių tikslų. Daugelis iš jų sudega, bet kai kuriems ir neblogai pasiseka.“

Anot pašnekovo, sėkmė versle tam tikra prasme primena sportininkų pasiektas aukštumas.

„Kaskart į vienos lietuvių pamėgtos sporto šakos Europos ar pasaulio čempionatą susirenka 24 komandos, bet laimi tik viena. Čia lygiai tas pat, – palygino D. Mockus. – Taigi žmonėms, kurie net nebandė to milijono pasiekti, lengviausias, paprasčiausias dalykas yra pasakyti: klausyk, tas tai tą padarė.

Galima pagal tą pačią logiką sakyti, kad visi sportininkai, kurie laimi, yra dopingo prisiriję. Nes kitaip, va, aš, normalus, nelaimėjau, o tas, kuris laimėjo, jis šiek tiek nenormalus. Čia, manyčiau, supaprastinta versija, žmogui palengvinanti atsakymą, kodėl to milijono neuždirba. O ką tokio esi padaręs, kad jį uždirbtum? Ko atsisakei, kuo rizikavai, kol gyvenai saugų ir ramų gyvenimą nuo algos iki algos? Bet čia tavo pasirinkimas. Pabandyk vieną dieną, ar tikrai norėtum pasikeisti vietomis?“

Vienas žymiausių šalies milijonierių nė trupučio nesutrinka kalbėdamas apie skolas, įsipareigojimus bankams ar kitoms institucijoms. Jis atvirai prisipažįsta, kad yra skolingas.

„Aš visą gyvenimą esu skolingas, ir tai manęs nė trupučio neslegia, – ramiu tonu kalbėjo D. Mockus. – Bet žinau, kad Lietuvoje, pagal mūsų tautos charakterį, didelis diskomfortas gyventi pasiskolinus pinigų. Ta pati statistika atskleidžia, kad protestantiškos religijos atstovai Latvijoje ar Estijoje pasiskolinę net tris keturis kartus daugiau negu Lietuvoje.

Tai vienas atsakymų: žmogus net nebando, nenori to daryti, o tada, galbūt siekiant nusiraminti, lengviausia už save pranašesnius pasmerkti. Bet pačiam pabandyti ir tapti tuo kažkuo arba uždirbti milijoną... Jei sustatytume visus į eilę ir paklaustume: kas iš jūsų to nori?

Bet žinokite, kad reikės tai ir tai daryti. Kažin ar daug žmonių rinksis tą kelią, nes jis ne visada gali būti sėkmingas. O prarasti gali išties daug – juk kiek yra skaudžių bankrotų, kiek verslininkų, kurių niekas netraukia į tuos sąrašus ir kuriems galbūt ne taip pasisekė. Manau, kiekvienas sau gali užduoti klausimą: ar tikrai norėčiau būti milijonieriumi? Esu tikras, kad verslininku yra gimstama, ir labiausiai akcentuočiau tą rizikos ir atsakomybės santykį, konkurencinę dvasią. Aš čia dėl to ir esu. Jei tai nepatiktų, nenorėčiau būti.

Nebūtų manęs ir, manau, daugumos žmonių, kurie neturi tų savybių ar tam tikrų nuostatų, vertybinio nusiteikimo. Aš tikrai negaliu gerai rašyti, todėl ir nerašau. Tai natūralus žmogaus pasirinkimas, nes visuomenėje, manau, yra tik koks vienas procentas verslininkų, kurie gali tas savybes turėti ir nori ten būti. Mat čia turėti, galėti – absoliučiai natūralu.“

Matyti, kad šalies gyventojų aistras kaitinantys Lietuvos milijonierių sąrašai D. Mockui neatrodo labai rimti ir atspindintys realią tikrovę.

„Žinote, tikroji verslo vertė ir kaina pagrindžiama tada, kai įvyksta sandoris. Dabar įvertink, kiek kainuoja bendrovės, – juk kol nepardavei, tol nežinai, kiek jos realiai vertos. Net biržos vertinimas bet kurios iš mūsų bendrovių, tarkime, „Aprangos“ grupės (mažmeninės prekybos drabužiais lyderė Baltijos šalyse), šiuo metu yra toks. Bet tu pabandyk realizuoti ir sužinosi, kiek ji verta iš tikrųjų. Taigi visi tie skaičiavimai yra tam tikra statistika.

Jie santykiniai. Bet kadangi visada sukiesi kaip voverė tame uždarame rate ir visada judi į priekį, tie milijonų skaičiavimai nelabai svarbūs“, – užbaigdamas pašnekesį apie Lietuvos milijonierių sąrašą kalbėjo D. Mockus.

Tragiškai pasibaigę verslo sandoriai su nusikaltėliais

Kadaise Vilniaus universitete industrinio planavimo studijas baigęs D. Mockus buvo vienas iš saujelės žmonių, dar pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais žinojusių, kaip valdyti įmones išsilaisvinus iš planinės ekonomikos gniaužtų. Jis iš tos kartos verslininkų, kurie gerai žino ir gali argumentuotai šnekėti apie lietuviško verslo pradžią.

Anot D. Mockaus, pirmosios lietuvių verslininkų veiklos užuomazgos buvo dar 1986–1987 metais, kai veiklą pradėjo kooperatyvai. Tačiau rimtesni pokyčiai įvyko Lietuvos privatizavimo laikais – 1990–1991 metais, kai iš valstybės valdomos ekonomikos vyko masinis virsmas į laisvąją rinką.

„Sakyčiau, visas verslas vystėsi iš embrioninės stadijos, iš liaunų daigelių. Pats dinamiškiausias laikotarpis buvo tada, kai kažkokios buvusios taisyklės griuvo ir pradėjo kurtis Laukiniai Vakarai, dalinis taisyklių nebuvimas, – prisimena D. Mockus. – Puikiausiai atsimenu, kaip steigėsi muitinės, buvo aibė niuansų. Kitaip tariant, tas laukinis periodas, kuriame būta labai daug reglamentavimo. Labai didelė laisvė, o su labai didele laisve atsirado be galo daug pagundų, be galo daug grynųjų pinigų ir tam tikri itin aiškiai pastebimi, suprantami verslai. Galbūt tokie verslai, kurie turi pagundų, kartu ir labai paprastai daromi.“

Atsiradus labai dideliems grynųjų pinigų srautams į Lietuvą tvirtai įžengė ir nusikalstamo pasaulio atstovai, ėmęsi tuos verslininkus atakuoti. Būtent XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, formuojantis nepriklausomybę atgavusiai valstybei, mūsų šalyje ir dėjosi tokie dalykai.

„Tuo metu buvo itin ryškus, milžiniškas, svaiginantis augimas, tai dabartiniais laikais pasitaiko tik retsykiais, – pabrėžė D. Mockus. – Nežinau, kaip matuoti visą tą šiandieninį internetinį verslą, bet tais laikais verslas buvo gerokai žemiškesnis, daugeliui suprantamas.

Bet, aišku, gana sudėtinga buvo neapsvaigti, neprarasti orientyrų ir išlaikyti tam tikrą dvasinę pusiausvyrą. Juk esant tokiai milžiniškų galimybių erdvei padaryti klaidų ar toje saulėje sudegti buvo gerokai paprasčiau.

Taigi daugiausia viskas taip ir vyko: buvo begalinė laisvė, atsirado labai daug galimybių griūvant Sovietų Sąjungai, formuojantis kainoms, esant nuolatiniam deficitui – milžiniški uždarbiai ir grėsmės, kurių dabar nepamatysi. Šiandienos reglamentavimas, tvarka, nedidelis augimas suteikia kur kas ramesnę, saugesnę aplinką. Nesakau, kad dėl to konkurencija šiandien mažesnė. Konkurencija gal netgi intensyvesnė, bet ji visiškai kitokia.“

Anot D. Mockaus, prie anuomet verslo žmones šiurpinusių dalykų galima priskirti ir situaciją teisėsaugos struktūroje – ten padėtis buvo tiesiog vargana.

„Jeigu pamenate, pats ryškiausias veiksmas vyko tada, kai Seimas priėmė Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą, kuris tūkstančiams nusikaltėlių be aiškių įrodymų, remiantis operatyvine medžiaga, suvaržė laisves, – kalbėjo D. Mockus. – Tai buvo takoskyra, kur yra teisėsaugos pajėgos, kur nusikaltėliai ir kieno reali jėga. Buvo tokia stebėtina pusiausvyra, nes tais laikais teisėsaugos struktūros buvo apsilpusios, o nusikaltėliai, jausdami dalinę laisvę, prieš verslo pasaulį ėmė naudoti tam tikrą spaudimą.“

Paklaustas, ar tais laukiniais laikais, XX a. paskutinį dešimtmetį, jam pačiam teko akis į akį susidurti su nusikalstamo pasaulio autoritetais, žinomas šių dienų milijonierius sakė: „Tų susidūrimų buvo be galo daug ir pačių įvairiausių. Vos tik ką nors privatizuoji, netrukus ateina pas tave į biurą reketuoti. Tuo metu buvome įsikūrę Šv. Ignoto gatvėje. Visa tai vyko gana elementariai: tarkime, atėję įdomios išvaizdos vyrai paskelbia, kad ten veikia kažkokia jaunoji „Vilniaus brigada“ ir kad dabar turėsime mokėti kažkokį mėnesinį apsaugos mokestį.“

D. Mockus, jaunatviškas ir veržlus verslininkas, neišvengė akistatų ne tik su šešėlinio pasaulio, bet ir su korumpuotais anų laikų valdžios vyrais. Kaip jis sakė, spaudimo formos buvo įvairiausios.

„Privatizacijos metais ateina tokie vyrai ir sako: „Mes čia esame tie, kurie ir turime viską kontroliuoti. Čia jūs, verslininkai, – spekuliantai, o mes dabar jūs išrūšiuosime.“ Mūsų svarbiausias moto buvo netapti vieno kraujo atstovais. Tu privalai atsispirti, negali mokėti dėl to, kad netaptum melžiama karve. Negali būti viename lauke, kad jie nemanytų, jog jie ir mes esame vienodi. Aš tau įdūriau, o paskui tu man. Taigi visada buvo atskirtis.

Kad jūs esate tie, o mes esame verslininkai ir mes nei mušimės, nei kariausime. Jei norite, suorganizuosime jums tą kovą, kreipsimės į legalius asmenis ir galėsite pakariauti. Bet mes su jumis nieko bendra neturime.

Jokių verslo santykių negali būti. Juk jie vis tiek yra nusikaltėliai, jie siekia pinigų. Toks jų verslas – labiau bauginimas, o ne tikrojo verslo darymas. Todėl su tokiais žmonėmis negalima būti viename vežime, nes jie paskui įtraukia į savo supratimo lauką.

Pamažu jiems paklusę asmenys tampa pažeidžiami ir pamato, kad tikrai neprikariaus nei jų priemonėmis, nei su jais. Taigi nuo šito reikalo turi būti griežtai atskirtas. Manau, kad tuos keletą metų, kai reikėjo išlaviruoti, nesusitapatinti, verslininkams buvo sudėtingiausia ištverti.“

Bet kai kurie iš jų, kaip matyti, ir pats D. Mockus, sėkmingai ištvėrė. Šiandienos verslininkų kartai sunku įsivaizduoti, kad 1990–1995 metais šalyje suklestėję verslo atstovai turėjo samdytis privačius ginkluotus sargybinius. Kai kurie iš jų jau tais laikais pradėjo važinėtis neperšaunamaisiais limuzinais. Tačiau D. Mockus sako, kad tokiomis apsaugos priemonėmis jam pačiam nėra tekę naudotis.

„Mes tais laikais nedarėme nieko tokio nelegalaus, kad būtų grynieji pinigai, kad taptum potencialiu taikiniu, – pabrėžė D. Mockus. – Bet jei darai jiems nelabai suprantamą verslą, susitapatini, sueini į konfliktą ar bendrą verslą, anksčiau ar vėliau nutinka kaip advokatui Sergejui Novikovui (47-erių S. Novikovo kūnas su durtine žaizda krūtinėje rastas 2011 m. birželio 1-osios pavakarę Vilniaus centre esančioje K. Kalinausko gatvėje.

Advokato praktika S. Novikovas vertėsi 21 metus. Buvo patekęs į Vilniaus savivaldybės tarybą pagal Darbo partijos sąrašą, tačiau partijos nariu nebuvo. Žiniasklaidoje skelbta, kad 2013 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apygardos teismas už S. Novikovo nužudymą kalėti 18 metų nuteisė buvusį boksininką Joną Dambrauską, neva sietą su sostinės banditų gaujomis. Šio nusikaltimo organizavimu kaltintą Vilniaus laidojimo rūmų direktorių bei Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos vadovą Vitalijų Gasperovičių teismas išteisino. Jam už kitus su finansais susijusius nusikaltimus skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Kalbėta, kad nužudytą advokatą su V. Gasperovičiumi siejo bendri verslo reikalai).

Jis su tais žmonėmis, kurie vis dar teisiami, kartu darė vieną verslą, ir, manau, jie nusprendė, kad jis juos apgavo. O jeigu jau apgavo, kaip žinoma, nusikaltėliai tokiais atvejais baudžia savaip suprantamais ir itin griežtais būdais. Tas laviravimas išties skaudžiai atsirūgsta. Todėl mūsų pozicija visada buvo tokia: jūs esate sau, o mes – sau. Mes nieko bendra neturime, nes kai tik tą vieną vardiklį turi, visas kalbėjimas, vertinimas pereina į tam tikrą supratimo erdvę. Kai jų neprisileidi šalia, netampi taikiniu.

Tie, kurie tiktai prisileisdavo arčiau, pradėdavo artimiau bendrauti, regzti kokius nors sandėrius ar naudotis jų paslaugomis, visi liūdnai baigė ne tik savo verslus, bet ir gyvenimą. Tokiomis pažintimis norėdami paspausti savo konkurentus, kiti verslininkai, sueidami su banditais, anksčiau ar vėliau patys turėdavo didelių problemų.“

D. Mockus – dažnas ryškiausių verslininkų pobūvių ar renginių dalyvis, todėl paklaustas, ar daug, jo žiniomis, vadinamojo A lygio verslo veikėjų laikėsi tokios nuostatos kaip jis, paslaptingai šypsodamasis atsakė: „Žinote, niekada verslininkai šia tema per daug neatviraus. Bet manau, kad tokie, kaip, tarkime, „Vilniaus prekybos“ grupės veikėjai, kiti ilgesnių distancijų bėgikai tikrai suprato, jog su nusikaltėliais būti kartu negali. Mat tapdamas savas tampi vienu iš jų, ir tai automatiškai blokuoja tavo galimybes judėti į priekį.

Man rodos, visi tie žmonės, negaliu už visus spręsti, turėjo laikytis atstumo. Mat tokiais atvejais neturi nei inkaro, nei kokių nors pretenzijų. Prisiminkime tragišką „Mažeikių naftos“ vadovo istoriją (kaip skelbta ir žiniasklaidoje, ir keliose mano ankstesnėse knygose, 45 metų buvęs „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius Gediminas Kiesus, jo 20 metų sūnus Valdas ir 38 metų vairuotojas Alfonsas Galminas dingo 2000 m. liepos 6-osios vėlų vakarą.

Tuo metu vienu turtingiausių Lietuvos žmonių vadintas G. Kiesus tą vakarą iš Mažeikių atvyko į Vilniaus oro uostą pasitikti Londone studijavusio savo sūnaus. Apsaugos kameros juos užfiksavo oro uosto keleivių laukimo salėje. Įraše matyti, jog G. Kiesus ten susitiko ir šnektelėjo su ekspremjeru Adolfu Šleževičiumi, į oro uostą atvykusiu pasitikti tuo pačiu reisu iš Londono parskridusios ten studijavusios dukters.

Tačiau pusiaukelėje iš oro uosto Mažeikių link mažeikiškiai buvo sustabdyti ir pagrobti policininkais persirengusių banditų iš anuomet Panevėžyje susiformavusios Tulpinių gaujos ir galiausiai atokioje sodyboje nužudyti. Kraupią egzekuciją įvykdę nusikaltėliai šalies kalėjimuose atlieka griežčiausias skirtas bausmes – kalėti iki gyvos galvos). Ten iš pradžių kartu buvo verslaujama. Buvo surasta forma, o paskui tas verslas baigėsi, ir prasidėjo pretenzijos. Vien dėl to, kad kažkada kažkas vyko ir dingo. Maždaug taip: tai gal pasiimkime atgal tuos pinigus, kur jums kadaise mokėjome?

Buvimas šalia nusikaltėlių arba žmonių, linkusių užsiimti plėšikavimu, reiškia, kad tu jam moki ar jis tau moka. Anksčiau ar vėliau prasideda traktavimas, kad reikėtų kažkaip persiskaičiuoti iš naujo, tada grasinimai bei spaudimas – tai jie turi savo vykdomos veiklos sąraše ir panaudoja.“

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...