captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vandens kainos – didesnės nei pieno, gyvuliai „emigruoja“ iš Lietuvos

Prekybos centruose litrą pieno galima įsigyti pigiau nei litrą vandens. „Pieno supirkimo kainos jau seniai nepadengia sąnaudų. Gyvuliai jau intensyviai išvažiuoja iš Lietuvos – juos perka Lenkijos ūkininkai“, – kalba Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Andriejus Stančikas. DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka sako, kad su dideliais sunkumais susiduria ir kitų Europos šalių pienininkai, tačiau šviesa tunelio gale jau matyti.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Paskutinę balandžio savaitę vidutinė 2,5 proc. riebumo pieno litro kaina plastikiniame maišelyje, produktukainos.lt duomenimis, siekė 66 euro centus. Jo galima įsigyti ir už 59 euro centus. Litras negazuoto mineralinio vandens prekybos centre gali atsieiti ir 65 euro centus, ir daugiau nei eurą.

„Premjeras yra susitaręs su perdirbėjais, kad kainos nemažės, bet iš tiesų jos mažėja. Pavyzdžiui, šiandieną porą karvučių turinis ūkininkas, primelžęs du kibirus pieno ir juos pardavęs, gali nusipirkti kavos puodelį degalinėje.

Galiu pajuokauti – vienam litrui pieno pagaminti reikia ne mažiau kaip penkių litrų vandens, kuris parduotuvėse kartais brangesnis už pieną, jau nekalbant apie pašarus ir visa kita. Tačiau pieno supirkimo kainos jau seniai nebepadengia sąnaudų. Gyvuliai jau intensyviai išvažiuoja iš Lietuvos – juos perka Lenkijos ūkininkai“, – kalba A. Stančikas.

Kaimynai sėkmingiau dorojasi su pieno krize

Pasak J. Rojakos, problemos pieno sektoriuje persekioja ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES šalių ūkininkus. Taip yra net tose šalyse, kur pieno sektoriaus efektyvumas yra didesnis nei Lietuvoje.

„Kalbant apie Lietuvą, jai padėtų persiorientavimas prie didesnių, aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių ūkių. Prie prekių, ne tik žaliavų kūrimo. Šiuo atžvilgiu turime labai daug potencialo.

Estiškas sviestas, pavyzdžiui, yra pigesnis, nes ten vidutinis pieninių karvių ūkis yra 7–8 kartus didesnis nei Lietuvoje. Tai negali neturėti įtakos finansiniams rodikliams, galimybei pasiūlyti produktą kitoms rinkoms“, – kalba ekonomistė.

Lenkija, anot pašnekovės, prieš kelerius metus buvo blogesnėje situacijoje nei Lietuva. Daugelis jų ūkių buvo gerokai mažesni nei dabar, o jų stambėjimas vyksta greičiau nei Lietuvoje.

„Tai – didelė šalis, kurios gamybiniai pajėgumai ir rinka yra didesni. Kadangi yra daug vartotojų, jų gali surasti ir mažesni ekologiniai ūkiai, ir pramonė. Na, o mes negalime išgerti daugiau, nei galime, nors mūsų pieno produktų vartojimo rodikliai auga“, – pažymi J. Rojaka.

Savo ruožtu A. Stančikas teigia nenorintis sutikti, kad Lietuvos ūkių dydis lemia jų problemas: „Daugybėje šalių ūkiai nėra tokie jau stambūs, tačiau visai gerai gyvena.

Kita vertus, visi kalba, kad kaimas turi būti gyvybingas. Bet jei kalbame apie stambius ūkius, tai užtenka poros stambių ūkių kaime ar trijų ypač didelių ūkių visoje Lietuvoje. Tuomet kyla klausimas, ką kaime veikti žmonėms. Savaime suprantama, kad tie kaimai išnyks, žmonės emigruos.“  

Krizės pabaiga 2017-aisiais?

Anot A. Stančiko, 2015–2016 metais pieno sektoriui buvo prognozuotas krizinis laikotarpis, 2017-ųjų viduryje, manoma, situacija turėtų pagerėti.

Teigiamas perspektyvas įžvelgia ir J. Rojaka: „Matome, kad pagrindinių žaliavų kainos kyla aukštyn. Tai leidžia tikėtis, kad po truputį judama iš mirties zonos.

Kiek tai galėtų užtrukti, labai priklauso nuo pasiūlos ir paklausos veiksnių. Jau keletą metų pasaulį stebina labai geri derliai, tačiau tai, matyt, ilgai tęstis negali. Daugelis rinkos dalyvių šiais metais laukia netikėtumų. Jei taip atsitiktų, pavyktų kilstelėti ir pieno, ir mėsos kainas.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...