captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ekonomisto įspėjimas: padėtis blogesnė nei 2007 metais

Pasaulinė finansų sistema tapo pavojingai nestabili ir jai gresia bankrotų lavina, kuri taps išbandymu socialiniam ir politiniam tvarumui, įspėja vienas garsus finansų teoretikas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

„Padėtis yra blogesnė negu 2007 metais. Mūsų makroekonominė amunicija kovai su nuosmukiais iš esmės yra išeikvota“, – sakė Šveicarijoje gyvenantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitų komiteto pirmininkas ir buvęs „Bank for International Settlements“ (BIS) vyriausiasis ekonomistas Williamas White‘as.

„Per pastaruosius aštuonerius metus skolos toliau kaupėsi ir jos kiekvienoje pasaulio dalyje pasiekė tokį lygį, jog tapo potencialia priežastimi blogybėms“, – teigė jis.

„Per kitą recesiją taps akivaizdu, kad daug šių skolų niekada nebus apmokėtos ir tai sukels nepatogumų daugybei žmonių, manančių, kad jie turi turto, kuris yra kažko vertas“, – prieš Pasaulio ekonomikos forumą Davose sakė jis „The Telegraph“.

„Vienintelis klausimas, ar sugebėsime pažvelgti tikrovei į akis ir tai, kas artėja, pasitikti tvarkingai, ar tai įvyks netvarkingai. Skolų nurašymai praktikuojami jau 5 tūkst. metų, dar nuo šumerų laikų“, – priminė W. White‘as.

Kitas pasaulio vyriausybių laukiantis iššūkis – kaip suvaldyti skolų nurašymus ir kaip masiškai pertvarkyti visuomenėje laimėtojus ir pralaimėtojus, nesukeliant politinės audros.

W. White‘as sako, kad Europos kreditoriams teks patirti vienus didžiausių nuostolių. Europos bankai jau pripažino, kad neveiksnios paskolos sudaro 1 trln. JAV dolerių – jos yra stipriai paveiktos kylančių rinkų ir beveik garantuotai ignoruoja kitas skolas, kurios niekada nebuvo atskleistos.

Europos bankų sistemą gali tekti rekapitalizuoti iki šiol neįsivaizduotu mastu, o naujos gelbėjimo taisyklės reiškia, kad asmenys, turintys didesnius kaip 100 tūkst. eurų indėlius, turės prie to prisidėti.

Šie įspėjimai kelia ypatingą rezonansą, nes W. White‘as buvo vienas iš kelių „centrinės bankininkystės brolijos“ balsų, kurie 2005–2008 metais garsiai ir aiškiai sakė, kad Vakarų finansai čiuožia žemyn ir kad pasaulio ekonomikai gresia smarki krizė.

W. White‘as sakė, kad kiekybinio skatinimo ir nulinių palūkanų, kurias pradėjo taikyti didieji centriniai bankai, stimulas po „Lehman“ krizės nutekėjo į rytinę Azijos dalį ir kylančias rinkas, kur pradėjo kilti kreditų burbulai ir skolinimosi doleriais antplūdis, kurį laisvų kapitalo srautų pasaulyje buvo sunku kontroliuoti.

Pasekmė ta, kad dabar šios šalys taip pat buvo įtrauktos į šį liūną. Tiek viešos, tiek privačios skolos pasiekė visų laikų aukštumas: 185 proc. BVP kylančiose rinkose ir iki 265 proc. BVP EBPO klube – abiem atvejais tai yra 35 proc. daugiau nei per paskutinį kreditų ciklą 2007 metais.

„Po „Lehman“ krizės kylančios rinkos buvo dalis sprendimo. Dabar jos yra dalis problemos“, – pažymėjo W. White‘as

W. White‘as, kuris taip pat yra vienas pagrindinių naujausios Didžiojo trisdešimtuko (G30) ataskaitos apie pokrizinę centrinių bankų ateitį autorius, teigė, kad neįmanoma žinoti, kas sukels kitą krizę, nes pasaulinė sistema prarado savo inkarą ir natūraliai yra linkusi sudužti.

Kinijos devalvacija aiškiai turi potencialą žalingai plisti.

„Kiekviena didesnė valstybė yra įsitraukusi į valiutų karą, net jei tikina, kad kiekybinis skatinimas neturi nieko bendra su devalvacija siekiant konkurencingumo. Jos visos žaidžia šį žaidimą, išskyrus Kiniją (kol kas), ir tai yra žaidimas, kuriame kiek vienas laimi, kitas pralaimi. Kinija tikrai galėtų padidinti savo statymą“, – teigė jis.

W. White‘as sakė, kad kiekybinio skatinimo ir lengvų pinigų politika, kurią naudoja JAV Federalinis rezervas ir kiti, nulėmė tai, kad išlaidos buvo atkeltos iš ateities – tai vadinama „tarpalaikiniu švelninimu“ (angl. inter-temporal smoothing). Ilgainiui tai virsta pavojinga priklausomybe ir praranda poveikį. Galiausiai ateitis tave pasiveja.

„Iš esmės tai reiškia, kad negali išleisti pinigų rytoj“, – teigė jis.

„Asimetrijos“ refleksas prasidėjo tuomet, kai Federalinis rezervas sušvirkštė pernelyg didelę paskatinimo injekciją, kad po 1987 metų krizės išvengtų valymo. Nuo tada valdžia kiekvienam bumui leisdavo plėtotis savaime, manydama, kad galės saugiai apsivalyti vėliau, tačiau į kiekvieną šoką reaguodavo skubotai. Tai sukėlė nesibaigiantį polinkį palengvinimo priemonėmis, o palūkanų normos su kiekvienu kreditų ciklu krisdavo žemiau už „normalią Wicksellio normą“.

Padėtis dar labiau pasunkėjo praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, kai Kinija ir Rytų Europa staiga prisijungė prie pasaulinės ekonomikos, užtvindydamos pasaulį pigiu eksportu ir sukeldamos „pozityvų pasiūlos šoką“. Smunkančios gamybinių prekių kainos užmaskavo siautėjančią lėšų infliaciją, kuri vis kaupėsi.

„Guodžiantys įsitikinimai, kurie, kaip dabar matome, buvo klaidingi, suviliojo politikos atstovus pasiduoti neveiklumui. Jie manė, kad infliacija kontroliuojama, kad viskas yra gerai“, – teigė jis.

Žvelgiant retrospektyviai, centriniai bankai šiai švelniai (laikinos) globalizacijos fazės defliacijai turėjo leisti plėtotis savo linkme. Tačiau keldami skolų burbulus, jie išaugino tai, ką galima laikyti piktybiškesniu variantu, klasikine 4-ojo dešimtmečio „fišeriška“ (ekonomisto Irvingo Fisherio teoriją atitinkančią) skolos defliacija.

W. White‘as sakė, kad Federalinis rezervas dabar yra atsidūręs siaubingai keblioje padėtyje, kai mėgina išbristi iš kiekybinio skatinimo ir vėl ištiesinti laivą. „Tai skolų spąstai. Reikalai tokie prasti, kad nėra teisingo atsakymo. Jeigu jie padidins normas, bus bjauru. Jei jie nepadidins normų, reikalai bus dar prastesni“, – sakė jis.

Lengvos išeities iš šios painiavos nėra. Tačiau W. White‘as pažymi, kad būtų gera pradžia, jei vyriausybės nustotų priklausyti nuo centrinių bankų, atlikdamos savo juodą darbą. Jos turėtų grįžti prie fiskalinės viršenybės ir daug investuoti į infrastruktūrą, kuri atsipirks per didesnį augimą.

„Visada buvo pavojinga remtis centriniais bankais, sprendžiant mokumo problemas, kai viskas, ką jie gali padaryti, tai spręsti likvidumo problemas. Tai betvarkės receptas ir dabar mes priėjome ribą“, – sakė W. White‘as.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...