captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nacionalinė paieškų tarnyba.

2016-02-22 14:53
5544
Įvertinimas: 0
  

Daugiau nei septynerius metus Jelena, toks moters vardas, nenuilstamai ieško. Lyg trupinius renka ir renka pabiras apie biologinę savo šeimą, apie tuos, kurie galėjo būti jos šeima. Daugybė neatsakytų klausimų, daugybė " kodėl?" ir daugybė galimų versijų. Ir kas gali pasakyti, kodėl vieni žmonės lyg ridenama sniego gniūžtė aplimpa vis naujais draugais, naujom, įsimintinom pažintim, o kiti, artimųjų gretom išretėjus, vis priversti gręžiotis atgal, į laikus, kuomet iš tiesų turėjo bent vieną artimą sielą. Draugą. Žmogų, kurį taip norisi iš tos praeities susigrąžinti. Ir nėra svarbu, kiek, metus ar dešimtmečius, tęsėsi toji draugystė. Jeigu ir po daugybės metų širdis jos šaukiasi, vadinasi kažkas joje buvo iš tiesų brangu ir tikra. Apie tai - antroji vakaro istorija. O štai paskutinės šio vakaro istorijos herojus, Nikolajus, pradėjęs artimųjų paieškas, net nežinojo, ko iš tiesų turėtų ieškoti, ką iš to paties kraujo artimųjų galėtų turėti. Visos jo žinios apie biologinę šeimą tebuvo kelios eilutės, keli lakoniški įrašai jo, kadaise vaikų namų auklėtinio, byloje. Teko žingsnelis po žingsnelio atkurinėti jam pačiam nežinomą praeitį, lyg sukti laiką atgal. Nikolajus neskubino, pasitikėjo mumis ir kantriai laukė. Kol vieną dieną, paskambinome jam, jau senokai gyvenančiam Didžiojoje Britanijoje, ir pakvietėme atskristi į Lietuvą. Nieko neklausinėjo, suprato, jei jau kviečiame, vadinasi turime jam ką papasakoti. Tačiau kaip netikėta buvo tai, ką čia, Lietuvoje, Nikolajus išgirdo ir pamatė...

Įrašas sėkmingai įdėtas į grojaraštį!

Šis įrašas jau yra jūsų grojaraštyje!

Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...