captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nacionalinė paieškų tarnyba.

2016-02-15 21:22
3932
Įvertinimas: 0
  

Šį vakarą daug kalbėsime apie tėvų ir vaikų santykius, apie pareigą ir atsakomybę. Apie nuoskaudas ir atleidimą. Apie vėlyvą gimdytojų atgailą. Pradėsime nuo vieno tėvo. Nuo jo, šiandien jau suvokusio, kad ne kas nors kitas, o tik jis pats, galima sakyti, savo rankomis, daugybė metų griovė savo gyvenimą, atstūmė nuo savęs artimuosius, dukras. Išardė tai, kas galėjo būti jo šeima. Ir tik dabar, kai bando mokytis gyventi iš naujo, kai patyrė, kokia gelianti gali būti vienatvė, ėmė dairytis tų, kas padėtų ją praskaidrinti. Bent dabar, gyvenimo saulėlydy. O štai kita vakaro istorija - apie vėlyvą vienos motinos atgailą. Vėlyvą, nes subrendo jai tik dabar, pasiligojusi, po kelių dešimčių abejingumo metų. O gal niekada to abejingumo ir nebuvo? Gal visada skaudėjo, visada rūpėjo, tik nebuvo kam apie tai pasakyti? Kad ir kaip būtų, šiandien Stefanijos laukia labai nelengva akistata. Akistata su kadaise paliktais savo vaikais.

Įrašas sėkmingai įdėtas į grojaraštį!

Šis įrašas jau yra jūsų grojaraštyje!

Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...