captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mūsų laisvės metai - 1994. II d.

2013-03-31 02:31
6187
Įvertinimas: 0
  

Kyšiai 1994-ųjų Lietuvoje: 100 dolerių, viskio butelis ir konservų dėžutė „Mūsų laisvės metai. 1994. II dalis“ „Sutrikęs, nerimastingas žmogus, žvelgiantis su pykčiu ir pavydu į tuos, kuriems geriau sekasi”, - taip sako psichologas, psichoterapeutas Gintaras Chomentauskas apie 1994-ųjų lietuvį. Laidoje „Mūsų laisvės metai. 1994. II dalis” prie vieno stalo susėda psichologai, sociologai, anuometinės vyriausybės ministrai bei ekonomikos ekspertai. „Dalis privatizuotojų, apsupti „berniukų“ su „Ford Sierra“ , laksto po visą Lietuvą ir privatizuoja viską - nuo kioskelių iki viešųjų pirčių“, - 1994-uosius prisimena G. Chomentauskas. Jis pastebi, kad savižudybių skaičius nuo Nepriklausomybės pradžios išaugo dvigubai. „Su Lietuvos piliečių būsena reikalai nuo 1992 m. prasti, ir esminiai veiksniai nėra lig šiol pašalinti. Labai aukštas susvetimėjimo lygis, egzistuoja lyg ir dvi atskiros subkultūros visuomenėje - valdžios ir žmonių“, - komentuoja psichologas. Anot jo, pasauliniai tyrimai rodo, jog toks susiskaldymas skatina ir negatyvių psichologinių reiškinių didėjimą. 1994-aisiais, metais, kai viena po kitos žlugo didžiulės gamyklos, žmonės piketuodavo po pusmetį negaudami atlyginimų, prasidėjo kelis metus besitęsianti komercinių bankų agonija su „Sekunde“ priešaky, žmonės jautėsi nesaugūs, prislėgti ir pavargę. Sociologė Rasa Ališauskienė sako, kad 1994-ieji buvo lūžio metai, o nuo balandžio mėnesio nuotaikos ypatingai pabjuro. „Užsidarinėjo gamyklos, rinkos buvo „apkapotos“, ekonomikos kreivė nuo 1992 m. nuolat krito, tad natūralu, kad tos visos psichologinės pasekmės, tarp jų ir savižudybės, yra to nuosmukio pasekmės“, - įsitikinęs ekonomistas Kęstutis Glaveckas. Kodėl žmonės buvo tokie patiklūs ir savo pinigus anuomet taip masiškai atiduoti vėliau žlugusiems bankams? Pašnekovai įsitikinę, kad kažkiek suveikė ir godumas. „Žmonės užstatė savo butus, kitą turtą, kokį tik turėjo, nes bandė uždirbti pinigų“, - sako K. Glaveckas. „Juk ten gaudavai po 300 procentų palūkanų“, - primena anuometinis pramonės ir prekybos ministras Albertas Sinevičius. Tačiau pašnekovai įsitikinę, kad tuo metu buvo ir puiki terpė kūrybingiems žmonėms realizuoti savo idėjas. Režisierius Algirdas Tarvydas pasakoja, kad pačiam savo kailiu teko išbandyti anuomet labai populiarų verslą - automobilių „varymą“ iš Vakarų. 1993 metais jis buvo atleistas iš Kino studijos ir turėjo pradėti galvoti, kaip toliau gyventi. „Draugai pasiūlė prisidėti prie Gariūnų vyrų važiuoti automobilio pirkti, tai tapau mašinų prekeiviu“, - atvirauja režisierius. Jis pasakoja, kad vasarą „parsivarė“ pirmą automobilį, pats savo kailiu patyrė, ką reiškia Gariūnų vyrukų vargai. Tuomet Kultūros ministerijai parašė paraišką ir gavo finansavimą filmui, kurį taip ir pavadino -„Gariūnų vyrai“. „Buvo man tiek įvaryta baimės, kai „variau“ automobilį, juk jis buvo „surinktas“ iš kelių dalių - priekis vieno automobilio, galas - kito, tai taip ir važiuoji pusantro tūkstančio kilometrų per 30 valandų, kol iš Olandijos grįžti į Lietuvą. Ant sėdynės - duonos, dešros gabalas, kavos termosas, sustoti bijai - tuojau prisistatys reketas“, - pasakoja režisierius. Kitas režisierius Audrius Juzėnas atvirai pasakoja, kaip jis ieškodavo finansavimo savo filmams. „Tiesiog eidavom per kompanijas, firmas, patikėkite, aš nemačiau tiek gerų žmonių niekada, kaip 1994-aisiais“, - pasakoja režisierius. „Tačiau man nusibodo rinkinėjimai po kelis litus, einu kartą Žvėryne, nusivylęs, nusimaunu batą, trenkiu žemėn ir mąstau, kad Dievo nėra, jei jis nenori kino, meno, kultūros. Žiūriu, keista įstaiga priešais akis, užeinu į vidų, o ten keturi velniai kortomis lošia, - vaizdžiai 1994-ųjų istoriją piešia A. Juzėnas, -aš pristačiau idėją, po trijų dienų jie pamąstė: „Koks skirtumas, sako, kas mums tie 20-30 tūkstančių litų, čia juk dienos uždarbis, vis tiek kortom pralošim, tai geriau finansuojam filmą“, - prisimena juostos rėmimo istoriją režisierius. 1994-aisiais Lietuvoje vis dar siaučia nusikalstamos grupuotės, reketas, turto prievartavimas, tad ir tuometė spauda mirga kriminaliniais pranešimais. Vagys įžūlėja ir erzina net policiją - pagrobia Vidaus reikalų ministro, Tardymo departamento direktoriaus, Kelių policijos valdybos komisaro automobilius. Vagiami kitų policijos pareigūnų, bankų, seimo narių automobiliai, ypač šioje srityje pasižymi „Centro“ gauja. Žmonėms tenka išsipirkti tuos pačius pavogtus automobilius po keletą kartų. Įžūliai nuvaromas netgi Prezidentūros visureigis. „Policininkas muštynėse nukando nosį Arvydo Sabonio broliui“ - skelbia spauda. Ir detaliai aprašo, kad iškilus konfliktui su kelių policija, krepšininko brolis su draugais įsivelia į muštynes. Pagal oficialią versiją, vaikinas krenta ant išdaužtų automobilio durelių ir susižaloja nosį. Tačiau straipsnyje pateikiama ir kita versija: „Sabonis taip „surietęs“ policininką, kad šis, neturėdamas kitos išeities, nukandęs jam nosį, paskui išspjovęs ant žemės, o grumtynių metu kažkas įmynęs į purvą“. Kyšiai tais laikais , jeigu tikėtume spauda, kur kas kuklesni, nei, tarkime, dabartiniai, šešių milijonų. Pavyzdžiui, vienas prokuroras pasitenkina 100 dolerių, viskio buteliu ir mėsos konservų dėžute. „Privertęs policininką duoti kyšį, prokuroras gauto viskio išgerti taip ir nesuspėjo, bet bandė suvalgyti dokumentą“ - rašo „Lietuvos rytas“ 1994-aisiais. „Mūsų laisvės metai. 1994. II dalis“ - Velykų sekmadienį, kovo 31 dieną 21.15 val. per LRT televiziją. Vedėjai Edita Mildažytė ir Audrius Siaurusevičius.

Įrašas sėkmingai įdėtas į grojaraštį!

Šis įrašas jau yra jūsų grojaraštyje!

Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...