„Mitologizuodami kūrybą, rašytojai nepaverčia to profesija. Jeigu kūryba priklauso nuo įkvėpimo, vadinasi, tai negali būti profesija, o jei tai nėra profesija, už tai nereikia mokėti ir atlygio“, – teigia dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė.

Lietuvoje rengiami įvairūs menininkai – tapytojai, režisieriai, muzikantai, aktoriai, skulptoriai, fotografai ir daug kitų, bet rašytojai nėra ruošiami. Kodėl taip yra? Negi rašytojai yra kitokie, negi jiems nereikia mokytis, studijuoti? Ar tai reiškia, kad mes įsitikinę, jog rašytojo darbas skiriasi nuo kitų, jo neįmanoma išmokti, o reikia gimti rašytoju? Žinoma, iš dalies rašytojai mokosi filologijos studijose, kur susipažįsta su literatūros teorija ir istorija, bet filologijos studijos visų pirma moko skaityti. O gal skaitymas ir yra geriausia rašymo mokykla?

Kaip tokia situacija atrodo menininkams? Laidoje savo patirtimi dalinsis Laisvydė Šalčiūtė, kuri šiuo metu baigia Meno doktorantūros studijas. Kam jai, jau pripažintai menininkei, prireikė teorinių studijų?

Kita pašnekovė – dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, dėstanti kūrybinį rašymą ir universitete, ir turinti kursus už akademijos ribų. Kaip jai atrodo, kodėl rašytojai dažniausiai skeptiškai žiūri kūrybinio rašymo kursus? Ką apie mūsų literatūrą sako tai, kad kūrybinio rašymo kursai ima populiarėti tik pastaraisiais metais?