captcha

Jūsų klausimas priimtas

Atodangos 2003-10-30 11:05

2003-10-30 11:05
61
Įvertinimas: 0
  

Kažkur giliai mumyse alsuoja juoda spalva. Mažojoj Lietuvoj daug juodos spalvos – senoviniuose apdaruose, medžių tamsiuose siluetuose, krašto istorijoje, žmonių likimuose. Bet iš ten ir atkaklus paprotys, kiekvieną šventą valandą, uždegti žvakę, ne tik per Vėlines. Lietuvininkė Eva Labutytė visada su savimi nešiojasi žvakelę. Argi žinai žmogus, kuomet tau prireiks švarios ugnies susikaupimui ar link grožio pasišviesti – sakydavo. Prisimenu jos žodžius „Ant balto juodo lapo piešiu savo drėgną girią, senovinių rašmenų ritmą toj begalinėj erdvėj kur pradžia nesibaigia šiandiena, senų žemėlapių skiautėj randu vėtrungių ir krikšto šalį, paminklą visoms išnykusioms baltų gentims. Vis dar girdžiu savo tikėjimo brolių ir seserų senąją giesmę į kiekvieną bundančią sielą ir kartoju: gink mano ranką ir uždegu žvakę”. Taip tradiciniu ritualu žvakelės liepsna ji pradėdavo vengiančių lietuvininkų, liuteronų ar vydūniečių susiėjimus už buvusius, išėjusius, nesamus, už tai, kad išgyventume. Šiam rudeniui prasidėjus netekome Ievos Evos Evikės. Laidoje keli fragmentai iš dailininkės Evos Labutytės atminimo vakaro ir parodos atidarymo rašytojų klube.

Įrašas sėkmingai įdėtas į grojaraštį!

Šis įrašas jau yra jūsų grojaraštyje!

Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...