captcha

Jūsų klausimas priimtas

2017-03-10 14:05

2017-03-10 14:05
854
Įvertinimas: 0
  

Žmogus – prieraiši būtybė. Mes prisirišame prie savo namų, daiktų, tėvų, vaikų, draugų, darbo vietos, automobilio. Ir ką bekalbėtų išmintingieji mąstytojai, kaip bekviestų mus neprisirišti – nepavyksta. Norime būti laisvi ir laimingi, tačiau gyvename įsikibę mamos sijono ar tėčio skverno. Kai kurie ir žilo plauko sulaukę dar vis ūbauja, jog tėvai jiems kažką skolingi, kažko nedavė, nepakankamai mylėjo. Arba eina varžytinių su pačiu gyvenimu, gula kaulais nelygioje kovoje, kad tik įrodytų tėčiui, jog yra patys šauniausi. Kada laikas atsistoti ant savo kojų ir drąsiai priimti gyvenimą nesidairant atgal? Kada jau galime priimti tai, ką davė tėvai ir perduoti kitoms kartoms? Kaip mylėti savo tėvus, bet nebūti nuo jų priklausomiems?

Įrašas sėkmingai įdėtas į grojaraštį!

Šis įrašas jau yra jūsų grojaraštyje!

Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...